Išsivysčiusių pasaulio šalių ekonomika yra skirstoma į liberalios rinkos ekonomiką ir socialinę ekonomiką (SE). Socialinę ekonomiką (SE) apima šias juridines formas: kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinę ekonomiką (SE) taip pat aptarnauja įvairios jos infrastruktūros organizacijos.
Socialinė ekonomika (angl. social economy) – tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė bei iniciatyva iš apačios. Socialinė ekonomika yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos.
Šiuolaikinis koncepcinis socialinės ekonomikos apibrėžimas ir institucijų pripažinimas.
Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Minėti principai yra šie: individo ir socialinių tikslų pirmenybė prieš kapitalą; savanoriška ir atvira narystė; narių dalyvavimas demokratiniame valdyme (netaikoma fondams, nes jie neturi narių); narių, vartotojų ir (arba) visuomeninio intereso derinimas; solidarumo ir atsakomybės principų gynimas ir taikymas; autonominis, nepriklausomas nuo valdžios valdymas; jie neturi narių; pelnas, naudojamas tolydaus organizacijos vystymosi uždaviniams spręsti arba jos narių ir visuomeninio poreikio paslaugoms tenkinti.
SE augimas 1989 m. buvo pripažintas tiek nacionalinių, tiek Europos politinių ir teisinių sluoksniuose. Europos Komisija paskelbė komunikatą „Verslas socialinės ekonomikos sektoriuje: Europos rinka be sienų“.
Remiantis Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus ataskaita apie kooperatyvus socialinės plėtros srityje (2017 m.), Socialinė ekonomika sudaro apie 7% viso pasaulio vidaus produkto (BVP). Kaip pažymima Europos Komisijos svarstymų dokumente „Už darnią Europą iki 2030 m.“, Socialinė ekonomika yra galimybė ir varomoji jėga siekiant įgyvendinti 2030 m. Darbotvarkę ir jos 17 darnaus vystymosi tikslų (TVT) Europos ir pasaulio mastu, ypač 8 tikslui pasiekti „skatinti tvarų, įtraukų ir tvarų ekonomikos augimą, visavertį ir produktyvų užimtumą bei padorų darbą“. Šaltinis: https://www.socialeconomy.eu.org/the-social-economy/social-economy-a-global-movement/
1990 m., 1992 m., 1993 m. ir 1995 m. Komisija rėmė Europos socialinės ekonomikos konferencijas Romoje, Lisabonoje, Briuselyje ir Sevilijoje. 1997 m. Liuksemburgo aukščiausio lygio susitikime buvo pripažintas socialinės ekonomikos įmonių vaidmuo vietinio vystymosi ir darbo vietų kūrimo srityse ir inicijuota bandomoji programa „Trečioji sistema ir užimtumas“ (Third System and Employment), kurioje socialinė ekonomika pasirinkta pamatine sritimi. Nuo 1990 m. Europos Parlamente pradėjo veikti Jungtinė socialinės ekonomikos grupė. 2006 m. Europos Parlamentas paragino Komisiją skirti deramą dėmesį socialinei ekonomikai ir pateikti komunikatą dėl šio kertinio Europos socialinio modelio akmens.
SE apibrėžimas, atitinkantis nacionalinių sąskaitų sistemas. Šiame leidinyje siūlomas šis SE apibrėžimas: Socialinė ekonomika – tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė. Šių SE dalyvių tikslas – naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Šis apibrėžimas visiškai atitinka koncepcinį SE ribų apibrėžimą, pateiktą CEP-CMAF Socialinės ekonomikos principų chartijoje. Nacionalinių sąskaitų požiūriu, jis apima du pagrindinius SE subsektorius:
a) rinkos ir verslo,
b) ne rinkos gamintojų.
Dabartiniai socialinės ekonomikos išplitimo mastai. 2005 m. 25 valstybių narių Europos Sąjungos ekonomikoje veikė daugiau nei 240 000 kooperatyvų. Jie įsitvirtinę visose ekonominės veiklos srityse, tačiau ypač svarbų vaidmenį atlieka žemės ūkio, finansinio tarpininkavimo, mažmeninės prekybos
ir aprūpinimo būstu srityse, taip pat kaip darbuotojų kooperatyvai pramonės, statybos ir paslaugų sektoriuose. Šie kooperatyvai tiesiogiai įdarbina 3,7 mln. žmonių, jiems priklauso 143 mln. narių. Sveikatos ir socialinės rūpybos savidraudos draugijos teikia pagalbą ir draudimą daugiau nei 120 mln. žmonių.
Draudimo draugijoms priklauso 23,7 proc. rinkos dalis. 1997 m. 15 valstybių narių Europos Sąjungos asociacijose dirbo 6,3 mln. žmo-19Socialinė ekonomika ir pilietinė visuomenėnių, o 2005 m. 25 valstybių narių Europos Sąjungoje jos sudarė daugiau nei 4 proc. BVP, joms priklausė 50 proc. visų Europos Sąjungos piliečių. 2000 m. 15 valstybių narių Europos Sąjungoje buvo daugiau nei 75 000 fondų, kurie
25 valstybėse narėse, įskaitant naująsias Vidurio ir Rytų Europos ES nares, nuo 1980 m. smarkiai augo. Šiuo metu 25 valstybių narių Europos Sąjungoje veikia daugiau nei 5 mln. savanorių, dirbančių visą darbo dieną.
Socialistinės socialinės ekonomikos šaknys Europoje. Pirmieji prancūzų „utopiniai socialistai“ – Claude Henri de Saint Simon’as ir Charles Fourier’as – kritikavo tuomet kapitalistinę sistemą ir propagavo visiško valstybės sistemos pertvarkymo ir naujų socialinių struktūrų sukūrimo bei naujų darbo santykių idėjas; „naujoji visuomenė“ turėjo remtis savanoriškomis produktyviomis asociacijomis, pvz., Fourier’o „falansteriais“. Robertas Owen’as, įkvėptas šių idėjų, tikėjo, kad pagrindinis visų socialinių veiksmų tikslas yra sukurti
„naują žmogų“. Tai įmanoma pasiekti tik visiškai pakeitus socialines ir ekonomines sąlygas, kurios formuoja žmogaus sąmonę. Tokią pertvarką galima įvykdyti tik visiems individams bendradarbiaujant visose ekonominio gyvenimo srityse su savanoriškomis socialinėmis-ekonominėmis asociacijomis,
pvz., „Owen’o kaimais“ arba kooperatyvų draugijomis. Būtent Oweno idėjos
padėjo pirmosios (ar bent jau manoma, kad pirmosios) kooperatyvų asociacijos, įkurtos Ročdeile, Jungtinėje karalystėje, 1844 m. pagrindus. Utopinių socialistų koncepcijų pasekėjai, vėliau susiję su socialistiniu (galiausiai, komunistiniu) ir darbininkų judėjimu bei marksistinėmis idėjomis, visada
tikėjo, kad aukščiausias visų socialinių veiksmų, įskaitant kooperatyvų ir profsąjungų veiklą, tikslas – visos visuomenės transformavimas. Tai reiškė ne individų, o socialinių grupių ir klasių interesų bei poreikių tenkinimą kolektyviniu būdu. Tai galima būtų laikyti šiuolaikinės socialinės ekonomikos šaknimis.
Šiuolaikinė socialinė ekonomika, tačiau, Amerikos žemyne yra laikoma, kad atsiradusia Kvebeko provincijoje Kanadoje, ten ji egzistuoja ir yra išvystyta jau daugiau kaip šimtą metų, bet plačiau imta vartoti tik nuo 1996. Socialinės ekonomikos vienas žymiausių tyrėjų – A. Etzioni (JAV). 1989 jis įsteigė Socialinės ekonomikos pažangos draugiją, kuri leidžia žurnalą Socio‑Economic Review. Socialinė ekonomika Kanadoje niekada neturėjo jokių politinių ar geografinių ribų: niekada nebuvo susijusi su konkrečia politine santvarka ir nebuvo apribota kokios nors konkrečios geografinės teritorijos. Socialinės ekonomikos atsiradimas tapo pragmatišku atsaku į globalius socialinius ir ekonominius iššūkius. Ji padėjo skatinti pozityvų ir aktyvų pilietiškumą bei labai prisidėjo prie naujo valstybės, verslo rinkos ir visuomenės santykių apibrėžimo. Vyriausybė ilgą laiką buvo įsteigusi nacionalinį “Socialinės ekonomikos apvalųjį stalą”, prie kurio buvo kviečiami dalyvauti visi suinteresuoti pilietinės visuomenės lyderiai. Socialinė ekonomika Kanadoje apima visas neprivačias, nevalstybines ir pelno nesiekiančias organizacijasSocialinė ekonomika atsirado Kvebeko provincijoje Kanadoje, ten ji egzistuoja ir yra išvystyta jau daugiau kaip šimtą metų, bet plačiau imta vartoti tik nuo 1996. Socialinės ekonomikos vienas žymiausių tyrėjų – A. Etzioni (JAV). 1989 jis įsteigė Socialinės ekonomikos pažangos draugiją, kuri leidžia žurnalą Socio‑Economic Review. Socialinė ekonomika Kanadoje niekada neturėjo jokių politinių ar geografinių ribų: niekada nebuvo susijusi su konkrečia politine santvarka ir nebuvo apribota kokios nors konkrečios geografinės teritorijos. Socialinės ekonomikos atsiradimas tapo pragmatišku atsaku į globalius socialinius ir ekonominius iššūkius. Ji padėjo skatinti pozityvų ir aktyvų pilietiškumą bei labai prisidėjo prie naujo valstybės, verslo rinkos ir visuomenės santykių apibrėžimo. Vyriausybė ilgą laiką buvo įsteigusi nacionalinį “Socialinės ekonomikos apvalųjį stalą”, prie kurio buvo kviečiami dalyvauti visi suinteresuoti pilietinės visuomenės lyderiai. Socialinė ekonomika Kanadoje apima visas neprivačias, nevalstybines ir pelno nesiekiančias organizacijas, o kai kuriose Kanados provincijose, net ir socialinio verslo įmones, teikiančias paslaugas ir gaminančias prekes. Vartotojų sektoriuje apskritai buvo nuo maždaug 7% rinkos dalies 80-ųjų pabaigoje iki maždaug 4% dabar., teikiančias paslaugas ir gaminančias prekes. Vartotojų sektoriuje apskritai buvo nuo maždaug 7% rinkos dalies 80-ųjų pabaigoje iki maždaug 4% dabar.
Kanada 
Kas yra socialinė ekonomika? Socialinės ekonomikos (angl. social economy) organizacijos kuriasi iš atskirų bendruomenių ir visos visuomenės iniciatyvų, susitelkia vienam tikslui, norėdama paskatinti vystymąsi. Trumpai tariant – tai visuomenės ekonomika.
Socialinė ekonomika - VISUOTINIS JUDĖJIMAS! Remiantis Jungtinių Tautų generalinio sekretoriaus ataskaita apie kooperatyvus socialinės plėtros srityje (2017 m.), Socialinė ekonomika sudaro apie 7% viso pasaulio vidaus produkto (BVP). Kaip pažymima Europos Komisijos svarstymų dokumente „Už darnią Europą iki 2030 m.“, Socialinė ekonomika yra galimybė ir varomoji jėga siekiant įgyvendinti 2030 m. Darbotvarkę ir jos 17 darnaus vystymosi tikslų (TVT) Europos ir pasaulio mastu, ypač 8 tikslui pasiekti „skatinti tvarų, įtraukų ir tvarų ekonomikos augimą, visavertį ir produktyvų užimtumą bei padorų darbą“. Šaltinis: https://www.socialeconomy.eu.org/the-social-economy/social-economy-a-global-movement/
Kas yra įmonių socialinė atsakomybė socialinėje ekonomikoje? Socialinė atsakomybė trumpai gali būti įvardijama kaip verslo atpažinimas iš jų veiklos. Įmonėms yra garbė ir prestižo reikalas įrodyti savo socialinę atsakomybę visuomenei. R. Matkevičienė (VU, 2010).
Įrodyti savo socialinę atsakomybę visuomenei, tačiau, įmonės gali vieninteliu būdu per socialinę ekonomiką.
R. Matkevičienė (VU, 2010) 
…
Europos asociacija „Social Economy Europ“ pateikia šiuos socialinės ekonomikos principų chartiją. Šie principai yra:
– pirmenybė asmeniui ir socialiniam tikslui, o ne kapitalui.
– savanoriška ir atvira narystė.
– narių vykdoma demokratinė kontrolė (netaikoma fondams, nes jie neturi narių).
– narių ir (arba) naudotojų interesų susiejimas su visuotinės svarbos interesais.
– solidarumo ir atsakomybės principų gynimas ir taikymas.
– savarankiškas valdymas ir nepriklausomybė nuo valdžios institucijų.
– didžiosios perteklinių lėšų dalies investavimas į darnaus vystymosi tikslus, visuotinės svarbos paslaugas nariams arba plačiajai visuomenei.
https://www.socialeconomy.eu.org/ 
Socialinė ekonomika grindžiama solidarumo ir kolektyvinio dalyvavimo aktyvaus pilietiškumo procese principais
Socialinė ekonomika: grindžiama solidarumo ir kolektyvinio dalyvavimo aktyvaus pilietiškumo procese principais. Sukuria aukštos kokybės darbo vietas ir geresnę gyvenimo kokybę bei siūlo pagrindą, tinkantį naujoms verslo formoms, darbui ir neatsakingam vartojimui, vaidina svarbų vaidmenį regionų ir vietos plėtroje bei socialinėje sanglaudoje, yra socialiai atsakingas, yra ekonominės demokratijos veiksnys, prisideda prie rinkų stabilumo ir pliuralizmo, prisideda prie pagrindinių Europos Sąjungos prioritetų ir strateginių tikslų, tokių kaip: protingesnė, tvari ir įtraukioji plėtra, socialinė sanglauda, visiškas užimtumas ir kova su skurdu, dalyvaujamoji demokratija, geresnis valdymas, tvarus vystymasis ir kt. Socialinė ekonomika turi platų socialinį pagrindą ir vykdo savo veiklą įvairiomis teisinėmis formomis, tuo pačiu parodydama savo konkurencingumą ir gebėjimą augti bei prisitaikyti prie naujų socialinių ir ekonominių iššūkių. • Todėl tai yra pagrindinis organizuotos pilietinės visuomenės komponentas. Ji užima pozicijas ir teikia valdžios institucijoms nuomones dėl politikos, turinčios įtakos piliečių gyvenimui, kūrimo, įgyvendinimo ir vertinimo. • Socialinė ekonomika svariai prisideda prie pliuralinės visuomenės, kuri suteikia daugiau dalyvavimo, daugiau demokratijos ir solidarumo, plėtros. Briuselis, 2002 m. Balandžio 10 d. Pataisyta versija patvirtinta 2015 m. Birželio 25 d
….
„Nepaprastai džiaugiuosi paskelbtu tyrimu „Pastarojo meto socialinės ekonomikos raida Europos Sąjungoje“, kurį Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK) užsakymu atliko CIRIEC. Akivaizdu, kad socialinė ekonomika beveik nenukentėjo nuo ekonomikos ir finansų krizės. Šiuo metu sektoriuje apmokamą darbą dirba 6,3 proc. visų 28 ES šalių dirbančių gyventojų, o 2012 m. jų buvo 6,5 proc. Esu tvirtai įsitikinęs, kad socialinė ekonomika pabrėžia ir saugo Europos Sąjungos pamatines vertybes (ES sutarties 3 straipsnis). Ji suteikia ir galimybių, ir priemonių piliečiams veikti, prisiimti įsipareigojimus ir jausti atsakomybę už mūsų tvarią ateitį. Be to, socialinė ekonomika yra daug galinti priemonė, kuri leidžia ES geriau įgyvendinti savo įsipareigojimus pagal Jungtinių Tautų Darnaus vystymosi darbotvarkę iki 2030 m. manau, kad yra daug neišnaudotų galimybių susieti ES socialinės ekonomikos vidaus ir išorės dimensijas. Noriu pakviesti visus dalyvius suvienyti jėgas ir veikti dar aktyviau. Ir toliau kartu ženkime šiuo keliu!”
Luca Jahier 
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK)
Įvairių interesų grupės pirmininkas
Europos Sąjunga, 2017, eesc.europa.eu
….
„Pabrėžiamas svarbus ir augantis vaidmuo, kurį socialinė ekonomika atlieka rinkos ekonomikoje, veikdama šalia ir kartu su ja. Užtikrindama, kad ekonominis našumas tenkintų socialinius poreikius, socialinė ekonomika sukuria tikrą ekonominių ir socialinių klausimų tarpusavio priklausomybę, o ne nustato jų subordinaciją. Reikia socialinį, ekonominį ir finansinį matmenis derinančios ekonomikos, kuri gali kurti gėrybes ir būti vertinama ne tik pagal savo finansinį, bet ir – o gal net pirmiausia – pagal socialinį kapitalą. Vystymasis, dviženklis pelningumas ir pelnas nėra pagrindiniai tikslai – pirmiausia siekiama prisidėti prie visuotinio intereso, socialinės sanglaudos ir mūsų visuomenės gerovės.
Norint remti socialinės ekonomikos augimą, prireiks politinės drąsos imtis konkrečių priemonių apmokestinimo, paskolų ir biurokratijos mažinimo srityse ir žengti praktinius žingsnius socialinei ekonomikai remti, visų pirma teikti paramą jaunimui, norinčiam dalyvauti atsakingesnėje ekonomikoje, ir investuoti į žmones. EESRK ir toliau bus ištikimas socialinės ekonomikos įmonių sąjungininkas.”
Alain Coheur
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK)
Socialinės ekonomikos kategorijos atstovas spaudai
Europos Sąjunga, 2017, eesc.europa.eu
….
Socialinės ekonomikos subjektų vykdomos veiklos kontekstas daug platesnis – kuriama ir dalyvaujamoji demokratija, ir socialinis kapitalas. Tai ypač pasakytina apie valstybes nares, kurios prie ES prisijungė po 2004 m. Daugelis jų iki 1989–1990 m. buvo socialistinės valstybės, kuriose dominavo Sovietų Sąjunga ir pilietinės visuomenės veikla visai neegzistavo arba buvo labai ribota. Šių istorinių poslinkių pasekmė, be kita ko, yra labai nestabili nevyriausybinių organizacijų (NVO) sektoriaus finansinė padėtis ir menkas pilietinės visuomenės dalyvavimas kuriant vietos užimtumo galimybes. Tai rodo net ir statistika: nors apmokamo darbo socialinėje ekonomikoje dalis visoje ES siekia 6,3 proc., naujose valstybėse narėse vidutiniškai ji tesudaro 2,5 proc.
Panašu, kad kuriant ilgalaikę socialinės ekonomikos vystymo strategiją svarbus yra nuolatinis teisės aktų leidėjų bei politikų ir socialinės ekonomikos sektoriaus dialogas tiek nacionaliniu, tiek Europos lygmenimis. Visi suinteresuoti subjektai kviečiami dirbti su EESRK, kad socialinė ekonomika būtų pripažinta esmine, o gal net svarbiausia būsimo Europos ekonominio ir socialinio modelio dalimi.
Krzysztof Balon
Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto (EESRK)
Socialinės ekonomikos kategorijos atstovas spaudai
Europos Sąjunga, 2017, eesc.europa.eu
…
Kaip veikia socialinė ekonomika? Socialinė ekonomika yra nuostabi priemonė verslo suinteresuotumui ir tvarumui užtikrinti. Įmonėms dalyvaujančioms socialinėje vartotojų prekyboje visuomenė atveria plačiąją vartotojų rinką pagal „savas žaidimo“ taisykles siekdama pagrindinio savo tikslo – socialinės atsakomybės atskleidimo. Socialinė ekonomika apimti visas visuomenines organizacijas bei visą plačiąją joje dalyvaujančių sąmoningų vartotojų rinką.
Pagrindinis socialinės ekonomikos klausimas – kiek tai kainuoja laiko. Socialinėje ekonomikoje negalioja verslo principas „skubėk pasirinkti ir greitai pirk”. Socialinė ekonomika vadovaujasi principu „Neskubėk ir būsi pirmas!” arba „Pirk atsakingai”. Visuomenė, kaip ir visa gamta, veikia lėtai. Kuo lėtesnė gyvybės forma yra šioje žemėje, tuo ji labiau ilgaamžė. Šis natūralus gamtos principas galioja ir visuomenės socialinei ekonomikai.
Socialinė ekonomika – tai visiškai naujas būdas Lietuvoje vykdyti socialinę ekonominę veiklą, todėl ji turi galimybių keisti bendrąją socialinę ir ekonominę padėtį. Tiktai labai drąsi ir tvari įmonė pradžioje gali ryžtis dalyvauti SE ir naudotis jos įrankiu – Socialine birža. Socialinė birža autorizuoja Lietuvos įmones, įstaigas ir organizacija, kurios pasiryžta laikytis pagrindinių socialinės atsakomybės (SA) visuomenei principų: veikia pagal nustatytus dešimt JT visuotinio susitarimo SA principus, deklaruoja savo SA visuomenei, socialinius tikslus ir tvarią veiklą įtraukia į savo strategiją. Birža kviečia Lietuvos įmones rungtis dėl pačių vartotojų – naudotis solidaraus dalinimosi vartotojų platforma. Birža kviečia rungtis labiau dėl pačių vartotojų, bet ne tarp pačių įmonių – tai gali būti labai finansiškai naudinga ir pačiam verslui. Tapimas Socialinės biržos dalyviu – tai tikros įmonės garbės ir prestižo reikalas.
VšĮ Socialinė birža informacija 
…
Lietuva pagal ilgalaikę ES darnaus vystymosi strategiją privalo sukurti socialinę ekonomiką. ES fondų investicinėse programoje privalo būti paskirtas finansavimas sritims artimai susijusioms su socialine ekonomika. Bus taip pat paskirtos finansinės subsidijos socialiniam verslui. Socialinį verslą su socialine ekonomika sieja glaudus ryšys per socialines inovacijas. Pačią socialinę ekonomiką pagrinde ir yra numatoma finansuoti iš kito ES socialinių inovacijų fondo. Socialinė ekonomika ES įgauna vis daugiau politinio matomumo, kaip modelio, kuris generuoja teigiamus rezultatus, ypač užimtumo ir socialinės sanglaudos požiūriu visoje Europoje.
Socialinė ir solidari ekonomika JT generalinio sekretoriaus pranešime „Socialiai teisingas perėjimas prie tvaraus vystymosi: skaitmeninių technologijų vaidmuo socialiniam vystymuisi ir visų gerovei“ pabrėžiamas kaip alternatyvus augimo modelis [UNTFSSE].
https://www.esf.lt/lt/europos-socialinio-fondo-agentura-tapo-europos-socialinio-fondo-uzimtumo-ir-socialiniu-inovaciju-krypties-kontaktiniu-punktu-lietuvoje/873
https://www.verslilietuva.lt/verslauk/finansines-subsidijos-verslui/
https://finmin.lrv.lt/lt/aktualus-valstybes-finansu-duomenys/ateities-ekonomikos-dnr 
Koks yra socialinės ekonomikos teorinis pagrindas Europoje?
SOCIALINIS RINKOS ŪKIS: NUO GEROVĖS VISIEMS PRIE GALIMYBIŲ VISIEMS
Straipsnyje nagrinėjama Vokietijos ordoliberalų sukurta ir įgyvendinta socialinio rinkos ūkio koncepcija, šios ekonominės sistemos veikimo principai. Aptariamos socialinio rinkos ūkio prisitaikymo prie naujų laiko keliamų reikalavimų kryptys. Daugiau skaitykite čia.
Šaltinis: Pinigų studijos 2004. Ekonomikos teorija ir praktika.
https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/paliulyte.pdf
R. Paliultytė (VU, 2004)
Atnaujinimo data: 2021-02-17.