Socialinės ekonomikos vieta pasaulio demokratijoje

Pasaulį drebina nesibaigiančios vis krizės. Pietų Kalifornijos universiteto profesoriaus Džeikobo Solo nesenai žurnale „Politiko“pareikšta nuomonė yra ta, kad „Viena žymiausių ekonomikos idėjų yra klaidinga: laisvoji prekyba neleidžia nusipirkti taikos pasaulyje“. Dabar jau yra tapę daugiau nei akivaizdu, kad laisvoji prekyba nelėmė ilgalaikės pasaulio valstybių draugystės. Vienas iš šiuolaikinės rinkos teorijos pradininkų Adamas Smitas buvo įsitikinęs, kad tarptautinė laisvoji prekyba turi vykti tarp vienodai dorovingų tautų. A. Smitas buvo įžvalgus – dabar matome, kad Vakarų prekyba su nedorovingomis šalimis tikrai neatnešė nieko gero. XVIII a. Gyvenusio A. Smito plunksnai priklauso ir metafora „nematoma rinkos ranka“.  Ilgą laiką buvo manyta, kad ši ranka viską sudėlios tinkamai, jei tik valstybė neprikiš savo nagų. Dabartiniais laikais vis dažniau pripažįstama, kad toji ranka patyrė fiasko ir be valstybės užnugario daugelis žmonių lieka už visuomenės borto – turime galvoje visame pasaulyje didėjančią turtinę nelygybę.  Daug kam pasaulyje kilo ir kyla natūralus klausimas, kas yra netvarkoje su demokratija?

Demokratija visada buvo apibrėžiama kaip galios koncentracijos priešingybė. Atrodytų, pasakyti tai labai paprasta, bet kaip tą padaryti. Tereikia, kad vienas žmogus arba maža grupuotė neturėtų per daug galios savo rankose. Iki šiol nesumanyta kaip tai pasiekti. Pagrinde buvo akcentuojama valstybės ir atskirų žmonių arba jų grupių santykis, o visai pamiršta finansinė koncentracija. Tačiau, visada geriau gintis ne vienam. Tai silpnumo požymis. Europines vertybes, atvirkščiai, stiprina vienijimosi dvasia prieš įvairiausias autokratijas ir kleptokratijas.  

Ko tada dar trūksta mūsų Europinei demokratijai? Pasaulyje viešai yra priimta, kad demokratinė valstybė yra be griežtų „valdžios varžtų”. Lietuvos, kurioje dėl įvairiausių priežasčių ilgą laiką nebuvo socialinės ekonomikos. Nebuvo kam imtis socialinės atsakomybės užtikrinti SE struktūras. Sukaupta patirtis rodė tiktai liberalų, labiau primenantį piramidę, valdymą ne visados tinkamai išpildantį mūsų lūkesčius. Globalizmas tik didino kapitalo koncentraciją ir socialinę atskirtį. Demokratiją suskirsčius smulkiau į politinę, socialinę, ekonominę ir kultūrinę, tampa labiau aiškios socialinės ekonomikos (SE) nepolitinės socialinės demokratijos vertybės. Socialinė demokratija veikia grįžtamojo ryšio – visų atsakomybės už visus veikimo principu siekdama apsaugoti žmones gyvenančius skurde ir nepritekliuje. Socialinė nauda atsiranda tik į SE rinką įmetus reikiamą infrastruktūrą. Socialinės demokratijos veikimas pirmiausiai yra pagrįstas visų mūsų rūpesčiu ir abipusei grindžiama nauda, o tik po to valstybės galimai teikiama „globa“.

Socialinės ekonomikos sistema pagrįsta socialinės demokratijos vertybėmis, deramai puoselėjama globalioje ekonomikoje įgauna kokybinį šuolį ir stabilų tvarumą, o tai rezultate įtvirtina bendrąsias ES vertybes.

Socialinės ekonomikos pagrindinė vertybė – socialinė demokratija

Demokratija nustato asmens ir žmonių gyvenimo santykių visumą, tai nėra vien santvarka, bet nuolatinis lėtas judėjimas už tikrąsias demokratines teises ir vertybes. Politinė demokratija skelbia ir vykdo asmens pirmenybę valstybėje, socialinė demokratija – asmens ir šeimos socialinės apsaugos pirmenybę, ekonominė demokratija – asmens pirmenybę  ūkyje.  Taigi, politinė demokratija siekia, kad sumažėtų beteisiai, socialinė demokratija – kad sumažėtų beturčiai, ekonominė demokratija – kad padaugėtų tų , kurie gali dalintis. Šis skirstymas parengtas pagal J. A. Antanaičio knygą „Tautos instinktas išlikti“, 2021 m. pristatytą LRS, Vilniuje. Demokratija yra galios centralizacijos priešingybė. A. Avižienis. „Link naujos nacionalinių valstybių eros”, 2022, Vilnius.

Politinė demokratija – tai Konstitucija, įtvirtinanti žmogaus teises ir laisves, jų apsaugą bei valstybės sąrangą, tai žodžio, spaudos laisvė ir rinkimų teisė, tai Seimo narių atsakomybė visai tautai, tai politinių partijų atsakomybė tautai už savo rinkiminę programą bei pažadus, būtinųjų susitarimų įgyvendinimą, tai savivaldos išplėtimas tiesioginiu politinių, profesinių, kultūrinių bendrijų atstovų delegavimu į savivaldybių komisijas, tai vieša savivaldybių organų veiklos kontrolė bei atsakomybė. Tradiciškai kalbant, politinė demokratija yra galimybė žmonėms veikti per dešiniąsias (liberaliąsias) ir kairiąsias (socialiąsias) politines partijas. Liberalizmo ir demokratijos santykis istoriniu požiūriu yra atsitiktinis, o konceptualiu – prieštaringas. Politinė demokratija niekada pilnai neveikia be grįžtamojo ryšio – socialinės (nepolitinės) demokratijos – asmens pirmenybės rinktis socialinę apsaugą. Negalima taip pat ir be socialinėje ekonomikoje turinčio veikti solidaraus dalinimosi ekonominio modelio, skirto įvairių nepriteklių varginamiems žmonėms.

Socialinė demokratija – tai bendras pilietinis, ekonominis ir valstybinis solidariai socialiai atsakingas pasirinkimas pagelbėti skurstantiems, tai asmens apsaugos pirmenybė ir šeimos globa pagal LR Konstituciją, tai žmonių interesų gynimas ir apsauga bei žmogiško gyvenimo darbo sąlygų užtikrinimas, tame dalyvaujant įvairioms pilietinėms organizacijoms, kai sprendžiami sudėtingi socialiniai ekonominiai klausimai savivaldybėse, profsąjungoms, kai ginami darbuotojų interesai, tai įvairiausių socialinių tikslų ir jų pagrindinio socialinės atsakomybės tikslo taikymas visose socialinėse ekonominėse veiklose bei galimuose ryšiuose. Tradiciškai kalbant, socialinė demokratija yra galimybė žmonėms laisvai rinktis valdžios institucijų teikiamą socialinę apsaugą arba, atitinkamai, pilietines, darbo profsąjungų, religinės šalpos arba kitas paramos organizacijas.
Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, ūkio plėtra daugiausia sieta su rinkos (neoliberalios) veiksniais, socialinis veiksnys nelaikytas svarbia ūkio plėtros prielaida. Anot profesoriaus P. Gylio (2002: 58), rinkos pradą absoliutinant ilgesnį laiką, nyksta socialumo pradas, o tai verčia susirūpinti. Ar galima toliau ignoruoti socialinį ūkio aspektą ir socialinio teisingumo principą? Tai prieštarautų ne tik ES direktyvoms, bei ir tokiam pasaulinės ekonomikos iššūkiui, kaip pasaulinių visuomeninių gėrybių kūrimas. Vargu ar Lietuva, motyvuodama didelėmis tokių gėrybių kūrimo socialinėmis sąnaudomis, galės atsisakyti prisidėti prie jų kūrimo. Lietuvoje iki šiol nėra susitarimo pagrindu veikiančių institucijų (pvz., Socialinės ekonomikos organizacijų), kurios atstovautų visuomenės interesams ir galėtų perimti valstybinio reglamentavimo funkciją (pvz., vartotojų rinkos gynimo reguliavimą). Joms atsirasti trukdo visuomenės ir valdžios (2014 m. EUROSTAT duomenimis) nepilnas supratimas kas tai yra socialinė ekonomika ir netobula įstatymų bazė. Pradedant nuo 2024-06-01 d. socialinė ekonomika Lietuvoje įstatymo pataisa tapo klaidingai susieta su smulkiuoju ir vidutiniuoju verslu?! Tai įrodo neteisingas vertimas iš anglų kalbos: teisingas vertimas būtų ne „socialinio verslo įmonė”, bet „socialinė verslo įmonė”.
Lietuvos ir kitų valstybių patirtis rodo, kad, didėjant BVP, nebūtinai sumažėja skurdas ir savaime išsisprendžia kitos socialinės problemos. Tam yra būtinas socialinės ekonomikos skatinimas Lietuvoje, kaip derama socialumo atsvara vyraujančiam liberalumui. Šaltinis: Pinigų studijos, 2004. Ekonomikos teorija ir praktika. https://www.lb.lt/uploads/documents/docs/publications/paliulyte.pdf, R. Paliultytė (VU, 2004), prof. Povilas Gylys.

Kam reikia socialinės demokratijos? Į tai gali atsakyti vienintelė tiksli frazė: „Nei spaudos laisvė, nei draugijų laisvė, nei rinkimų laisvė, nei parlamentas, nei gražios kalbos, nei tautos suverenumas negali papenėti alkanų, pridengti nuogalių, paguosti nuliūdusių, pagelbėti ligoniams (Vysk. E. Ketteleris, Maincas, Vokietija). Socialinė demokratija padidina gyventojų skaičių. Šaltinis: J. A. Antanaitis „Tautos instinktas išlikti“, 2021, Vilnius.

Socialinė demokratija veikia saugiai ir patikimai, todėl, norėdama išvengti netikėtumų ir krizinių situacijų, jungia visas grįžtamojo ryšio grandis: struktūrizuotas ir iš anksto suderintas, prisitaikantis ir nekontroliuojamą grįžtamąjį ryšį. Grįžtamasis ryšys naudojamas socialiai atsakingai tvarkai įvesti ir palaikyti, ir tai užtikrina teisingą ilgalaikę pagrindinę socialinės apsaugos veikimo kryptį, prisitaiko prie trumpo laikotarpio sąlygų arba atsako į nelauktus nukrypimus. Socialinė demokratija ne kaupia, bet eina į priekį savo laisve dalintis. Pažymėtina yra tai, kad be pagarbos šiai laisvės vertybei, jokia visuomenė negalėtų išlikti.  Tačiau, laisvė taip pat visada draugauja ir keliauja kartu su atsakomybe. Socialinė atsakomybė būti atsakingam už šeimą, bendruomenę ir visą tautą yra pagrindinis plačiosios pilietinės visuomenės tikslas. Nauda čia skaičiuojama ne pinigais, bet kiekvieno socialine atsakomybe. Valdžios atsakomybė visuomenei – tai per vieną politikų kadenciją padaugėjęs šalyje gyventojų skaičius bei pagerėjęs pragyvenimo lygis. Verslo atsakomybė – tai konkreti įmonė per atitinkamą laikotarpį buvo tvari visose JT nustatytose trijose aplinkosaugos, socialinėje ir ekonomikos veiklos srityse bei kokiu lygiu įrodė savo socialinę atsakomybę visuomenei. Pilietinių organizacijų atsakomybė – kiek jos socialiniai tikslai atitiko viešąją naudą.

Ekonominė demokratija  – tai liberalios ekonomikos, viešosios ekonomikos ir socialinės ekonomikos (SE) bendras veikimas,  laisvas pasirinkimas ir siekis sukurti didesnį turtą. Ekonominė demokratija yra demokratijos principo, t. y. asmenų pirmenybės principo vykdymas šalies ūkyje. Liberalioji ekonomika vadovaujasi liberalia demokratija (mato vienetas – pinigai), socialinė ekonomika – socialine demokratija (mato vienetas – socialinė atsakomybė), o viešoji ekonomika – abiejomis. Tai yra dvi kardinaliai skirtingai veikiančios bet tarpusavyje grįžtamojo ryšio principu suderinamos sistemos. Svarbi pastaba yra ta, kad socialinė demokratija neturėtų būti maišoma su politine socialdemokratija. Ekonominė demokratija tampa ypač svarbi šiuolaikinėje SE – pasaulis pernelyg ilgą laiką buvo „užsimerkęs prieš finansinę koncentraciją”. Ekonominė demokratija suteikia piliečiams laisvą pasirinkimą tarp liberalios ekonomikos ir bendruomenių iniciatyva įsteigtos ekonomikos. Šaltinis: A. Avižienis. „Link naujos nacionalinių valstybių eros”, 2022, Vilnius.

Lietuva nuo pat savo valstybės atkūrimo pradžios yra atsisakiusi socialiai reguliuojamos rinkos, todėl, ko ne vienintelę šią vartotojams palankią sisteminę pilnavertės veiklos galimybę gali suteikti socialinė ekonomika.  Sociali ekonominė sistema yra suderinama su visomis demokratijos formomis. Socialinis teisingumas skatina visuomenės solidarumą. Liberalus teisingumas reikalauja labiau gerbti individų teises, bet nepaisyti bendrojo gėrio sampratų.

Liberalizmo ir demokratijos pagrindiniai skirtumai:
Individualizmas / Demokratija
Akcinis (dalių vertės) valdymas / Demokratinis narių valdymas
Liberali ekonomika (pelnas) / Socialinė ekonomika (ryšiai, dalinimasis)
Produktyvumas matuojamas BVP / Produktyvumas matuojamas skurdo lygiu ir gyvenimo kokybe
Valdymas piramidinis su viršūne „AŠ” / Valdymas grįstas socialine narių demokratija ir grįžtamuoju ryšiu
Šaltiniai:  VU, TSPMI, Politologija, 2009/4 (56), Vilnius ir J. A. Antanaitis „Tautos instinktas išlikti“, 2021, Vilnius.

Istorija moko, kad Atkurtoje Lietuvos valstybėje buvo taip suprasta, kad vien draugiškumu, nuoširdumu ir žmogiškumu demokratijos sąlygomis kapitalo nesukaupsi. Lietuvoje, paskelbus demokratiją, pasikeitė ekonominės aplinkybės, laimė tapo suprasta kaip pinigų turėjimas. Esminga tapo tai, kad lietuviai moraline vertybe pavertė finansinį rezultatą. Lietuva ilgą laiką buvo atsidūrusi tokioje padėtyje, kai nepajėgta atskirti moralės nuo rinkos interesų. Tačiau, „vienintelė“ liberali demokratija ilgainiui, akivaizdu, kaip ir visame pasaulyje, tapo nepakankama Lietuva, o prasidėjus šio meto krizėms, šalis savaime pamažu ėmė gręžtis link moralios socialinės demokratijos.

Lietuvos socialinės ekonomikos sistema (SE) pastaraisiais metais  buvo sukurta kaip naujoji lietuviška socialinė inovacija ir pamažu pradeda veikti pagal visai kitą modelį negu taip populiariose pietinėse ES šalyse, turi savas visai kitas efektyvias veiklos priemones ir remiasi pasaulio gerosios praktikos pavyzdžiais, didele dalimi yra pajėgi kompensuoti liberalios ekonomikos praradimus įvairiose socialinės apsaugos srityse (ypač gyventojų skaičiaus ir gyvenimo kokybės srityse). Lietuvos socialinės ekonomikos modelis – tai sisteminis pokytis šalies ekonomikoje!

Kultūrinė demokratija – tai visuomenės laisvas dalyvavimas visose jos kultūrinio bendradarbiavimo formose, tai dalyvavimas kultūros politikoje ir kultūros tobulinime, tai kiekvieno visuomenės nario laisvė gyventi pagal sąžinę ir kurti, tai tolerancija skirtingų religijų, pasaulėžiūrų ir tautinių bendrijų žmonėms. Mokslas ir švietimas vis labiau plinta visuomenėje ir įgyvendinamas praktikoje, taip keliant kultūros lygį, kurį plėtoja kultūrinė demokratija. Plačioji demokratija gali būti įvykdoma tiktai per kultūrinį SE švietimą

Socialinis elitas Lietuvoje nelinkęs būti solidarus su kitais sluoksniais. SE, visų pirma, siekia naikinti visuomenės susisluoksniavimą pagal turtingumą. Kultūrinės demokratijos kodas taip pat dar galėtų ištraukti Lietuvą iš duobės. Deja, Lietuvoje pragyvenimo lygis šiuo metu mažėja ir be SE praktiškai mažai lieka kitų veikimo instrumentų.