Sistema (gr. σύστημα, systēma ‘sustatyta, sudėliota’) – susijusių elementų aibė, kuri objektyviai iš aplinkos išsiskiria tuo, kad sistemos elementų ryšiai stipresni ar kokybiškai kitokie nei už sistemos ribų. Sistema pasižymi savybėmis, kurių paskiri ją sudarantys elementai neturi. Sistema yra apibūdinama kaip išdėstymo tvarka, sudarymo principas ar ko nors aukštesniojo darinys. Socialinė ekonomika veikia sistemiškai yra bendrosios šalies ekonomikos sistemos dalis. Šaltiniai: Vikipedia.org, Socialtop.lt.
Ekonomika (gr. oikonomikē – ūkininkavimo menas), šalies arba jos ūkinio vieneto veiklos visuma, plačiai apimanti gamybą, ekonomiją, socialinę atsakomybę, vartojmą, finansus, paslaugas ir prekybą, bei nuolatinį jų atnaujinimą. Skiriamos šios pagrindinės šiuolaikinės šalių ekonominės sistemos: kapitalistinė (rinkos ekonomika), planinė ekonomika, socialinė rinkos ekonomika (socialinė ekonomika) ir mišrioji ekonomika. Kapitalistinė (rinkos) ekonomika remiasi privačia nuosavybe ir individų ekonomine laisve. Socialinė ekonomika – kooperatine nuosavybe, sprendimų autonomija ir narystės laisvė. Šaltiniai: Socialtop.lt, Vle.lt.
Gamyba – žaliavų ir kitokių medžiagų ar produktų perdirbimas į vartojimui ar pardavimui tinkamas medžiagas ar kitokius gaminius. Kartais gamybai priskiriama ir: paslaugų teikimas, prekyba, nematerialių vertybių kūrimas. Šaltiniai: Socialtop.lt, Vikipedija.lt.
Ekonòmija (gr. oikonomia – namų ūkio valdymas), taupus ir racionalus ūkio tvarkymas, materialinių, finansinių, darbo išteklių, gamtos turtų naudojimas, šios veiklos rezultatas. Šaltiniai: Socialtop.lt, Vle.lt.
Finánsai (pranc. finance – piniginės lėšos), ekonominių santykių, susijusių su piniginių lėšų įvairių fondų sudarymu, naudojimu, paskirstymu ir perskirstymu, visuma. Šaltinis: Vle.lt.
Bendrasis vidaus produktas (BVP) (angl. gross domestic product – GDP) – vienas iš pagrindinių rodiklių, rodančių šalies ekonomikos išsivystymo lygį. Bendrasis vidaus produktas yra apibrėžiamas kaip galutinė prekių ir paslaugų sukurtų šalyje rinkos vertė per tam tikrą laiko tarpą.[1]BVP gali būti apskaičiuojamas trimis metodais per tam tikrą laikotarpį sumuojant:
- sukurtą pridėtinę vertę (gamybos metodas);
- patirtas išlaidas (išlaidų metodas);
- gautas pajamas (pajamų metodas).
Dažniausiai naudojamas būdas matuoti ir suprasti BVP yra išlaidų metodas:BVP = vartojimas + investicijos + valstybės išlaidos + (eksportas – importas)
Socialinė ekonomika kuria savąjį BVP per verslinę kooperaciją ir vartojimą.
Šaltiniai: Wikipedia.org, Socialtop.lt.
verslinė kooperãcija, kooperacijos rūšis, kai smulkieji gamintojai (amatininkai, ūkininkai, neįgalūs ir t.t.) susivienija į kooperatyvus ir veikia socialinio intereso pagrindais (vienodai svarbiems esant ne tik narių, bet ir bendriems visuomenės ir bendruomenės interesams). Šaltiniai: Socialtop.lt, Vle.lt.
bendràsis vartójimas, vartójimas, bendrojo nacionalinio produkto dalis, skirta einamiesiems poreikiams tenkinti. Bendrąjį vartojimą sudaro individualaus (namų ūkių ir pelno nesiekiančių institucijų, aptarnaujančių namų ūkius) ir kolektyvinio (valstybinio valdymo įstaigų) vartojimo išlaidos prekėms įsigyti ir paslaugoms apmokėti. Vartójimas, galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikiams tenkinti. Šaltinis: Vle.lt.
Socialinės ekonomikos rinka – tai ne įprasta rungimosi tarp verslininkų, bet tai yra daugiau rungimosi dėl pačių vartotojų rinka (joje veikia įvairios vartotojų platformos, solidaraus dalinimosi ekonominis modelis). Šaltinis: Socialtop.lt.
Socialinė ekonomika (angl. social economy) – tai yra tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kuri taip pat yra susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Vyraujanti nuosavybės forma socialinėje ekonomikoje yra kooperatinė nuosavybė. Socialinė ekonomika taip pat veika pagal savąjį solidaraus dalinimosi ekonomikos modelį, įvairias vartotojų platformas, bei kuria savas socialines inovacijas. Socialinis verslas taip pat gerokai prisideda prie socialinės ekonomikos atėjimo į kiekvieną šalį, kaip pasaulyje yra sakoma „atidaro duris socialinei ekonomikai”, bet tai nėra pati socialinė ekonomika, o tik papildo ją tokia dalimi, kiek tai atliepia socialinius tikslus, ir jis paprastai veikia pagal savąjį atskirąjį socialinio verslo įstatymą. Šis socialinės ekonomika veikimas yra pagrįstas žemiau išvardintais Europos asociacijos „Social Economy Europ“ pateiktos socialinės ekonomikos chartijos veiklos principais. Pasaulyje nustatyti socialinės ekonomikos veiklos subjektai – kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Socialinės ekonomikos pagrindinis tikslas – socialinė atsakomybė visuomenei. Pagrindinė socialinės ekonomikos nuosavybės forma – kooperatinė nuosavybė. Pagrindinė socialinės ekonomikos valdymo forma – kolegialus valdymas, o jos organizacijoms ir infrastruktūros organizacijoms – taip pat tiesioginis pavaldumas socialinės ekonomikos skatinimo tarybai. Šaltinis: Socialtop.lt.
Bendrijos šalims siūlomas socialinės ekonomikos (SE) apibrėžimas: Socialinė ekonomika – tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Šių SE dalyvių tikslas – naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. Ūkinę veiklą šioje ekonomikoje taip pat vykdo socialinis verslas, kurio veikla atskirose ES šalyse taip pat gali būti reglamentuojama arba bendru Socialinės ekonomikos, arba atskiru Socialinio verslo įstatymu. Šaltiniai: Socialtop.lt, https://www.socialeconomy.eu.org/.
Bendrijos šalims siūlomas socialinės ekonomikos (SE) apibrėžimas: Socialinė ekonomika – tai tokia ekonominė veikla, kurioje dalyvauja juridinį statusą turinčios įmonės ir organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė.
Naujausias koncepcinis SE apibrėžimas, kurį pripažįsta SE organizacijos, pateiktas Socialinės ekonomikos principų chartijoje, kurią remia Europos nuolatinė kooperatyvų, savidraudos draugijų, asociacijų ir fondų (CEP-CMAF) konferencija. Šių SE dalyvių tikslas – naudojantis rinka tenkinti savo narių ar bendruomenės poreikius: gaminti prekes, teikti socialines ar draudimo paslaugas, paskirstyti lėšas. Sprendimų priėmimas ir visas pelno arba perteklinių lėšų paskirstymas nariams, turintiems po vieną balsą, nėra tiesiogiai susijęs su jų kapitalo įmokomis ar mokesčiais. Socialinė ekonomika taip pat apima juridinius asmenis, kuriems būdinga sprendimų autonomija ir narystės laisvė, kurie teikia ne rinkos paslaugas namų ūkiams ir kurių perteklinių lėšų, jei tokių yra, negali nusavinti juos įkūrę, kontroliuojantys ar finansuojantys ūkio subjektai.
Socialinė ekonomika, paprastais žodžiais tariant, tai visuomeninė ekonomika susijusi su bendruomenių vienijimusi susitelkiant vienam tikslui, norint paskatinti vystymąsi ten, kur atsiranda poreikiai, kurių negali patenkinti nei valstybė, nei liberali rinka, netgi labdaros organizacijos. Socialinės ekonomikos rinka labiausiai veikia per socialinius ryšius ir solidarų dalinimąsi. Šaltinis: https://www.socialeconomy.eu.org/
Europos asociacija „Social Economy Europ“ pateikti šiuos socialinės ekonomikos chartijos principai :
– pirmenybė asmeniui ir socialiniam tikslui, o ne kapitalui.
– savanoriška ir atvira narystė.
– narių vykdoma demokratinė kontrolė (netaikoma fondams, nes jie neturi narių).
– narių ir (arba) naudotojų interesų susiejimas su visuotinės svarbos interesais.
– solidarumo ir atsakomybės principų gynimas ir taikymas.
– savarankiškas valdymas ir nepriklausomybė nuo valdžios institucijų.
– didžiosios perteklinių lėšų dalies investavimas į darnaus vystymosi tikslus, visuotinės svarbos paslaugas nariams arba plačiajai visuomenei.
Šaltinis: https://www.socialeconomy.eu.org/
Socialinės inovacijos (toliau – SI) – tai naujos idėjos (novatoriški metodai ir modeliai, socialiniai produktai ir paslaugos), padedančios patenkinti socialinius poreikius, kurti socialinius ryšius ir prisidėti prie bendradarbiavimo stiprinimo tarp įvairių visuomenės grupių. SI kyla iš rinkos nesugebėjimo atliepti konkrečių visuomenės poreikių, todėl pati pilietinė visuomenė imasi jų įgyvendinimo.
SI požymiai yra šie: 1) veikimas atviras – dalijamasi turimomis žiniomis, 2) tarpsektorinis ir integruotas požiūris į problemos sprendimą, 3) dalyvaujantys ir įgalinti piliečiai/vartotojai, 4) atliepia paklausą, 5) individualaus atvejo svarba – sprendimai pritaikyti vietos aplinkybėms, individo poreikiams.
Socialinėje ekonomikoje nuolat diegiamos inovacijos bendrojo gėrio labui. Daugelis jos novatoriškų idėjų, kaip antai etinis finansavimas ar sąžiningos prekybos judėjimas, apskritasis socialinės ekonomikos stalas tapo visuotinai paplitusiomis. Šaltiniai: Socialtop.lt, https://www.socialeconomy.eu.org/.
Kolektyvizmas (lot. collectivus – kuopinis), kolektyvo svarbą ir vertę pabrėžianti kultūrinė nuostata arba doktrina. Individualizmo priešingybė. Skiriama horizontalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama žmonių lygybė ir bendradarbiavimas (pavyzdžiui, įvairiose komunose), ir vertikalusis kolektyvizmas, kai pabrėžiama kolektyvo narių hierarchija, žmogaus atsidavimas aukščiau stovinčiam autoritetui (pavyzdžiui, tradicinėse visuomenėse, kur stipri patriarchalinė valdžia). Kolektyvizmo forma, kai grupės teisės vertinamos labiau nei individo teisės, vadinama korportyvizmu. Visuotinai pripažinta, kad žmogus yra socialinė būtybė, jai būdingos kolektyvinės gyvenimo formos. Šaltinis: Vle.lt.
Liberalizmas (lot. liber – laisvas), politinė doktrina, ideologija ir politinės filosofijos kryptis, pagrįsta asmens laisvės principu, valstybės kontrolės apribojimu, įstatymų viršenybe ir laisvąja rinka. Pasak liberalizmo, kiekvienas asmuo turi teisę laisvai naudotis visomis teisėmis, planuoti savo gyvenimą, turėti pragyvenimo šaltinį. Valstybės užduotis – sudaryti sąlygas visiems žmonėms naudotis savo laisve ir neleisti iš asmenų ar vyriausybės kilti asmens laisvės suvaržymams. Šaltinis: Vle.lt.
Demokrãtija (gr. dēmokratia – liaudies valdžia), valstybės valdymo forma, kai visa valdžia kyla iš piliečių valios, įstatymus leidžia laisvais ir reguliariais rinkimais renkami tautos atstovai, o valdo pagal konstitucijos nustatytus įgaliojimus veikianti vyriausybė. Sprendimų priėmimo procese piliečiai gali dalyvauti tiesiogiai – per piliečių susirinkimus, referendumus, masinius mitingus (tiesioginė demokratija) arba netiesiogiai – per jų rinktus atstovus (atstovaujamoji demokratija). Šaltinis: Vikipedia.org.
Demokratija, taip pat yra apibrėžiama kaip visuomeninių organizacijų, bendrijų tvarkymosi principas, pagrįstas narių savaveiksmiškumu, aktyviu dalyvavimu organizacijų veikloje ir valdyme. Vadovaujamosios institucijos renkamos, keičiamos, atsiskaito organizacijos, bendrijos visuotiniam susirinkimui (suvažiavimui, kongresui). Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Demokratija.
Demokratija socialinėje ekonomikoje papildomai yra skirstoma pagal vietą kur ji reiškiasi: politinė demokratija – asmens pirmenybė valstybėje, socialinę demokratiją – asmens ir šeimos socialinės apsaugos pirmenybę, ekonominė demokratija – asmens pirmenybę ūkyje, Kultūrinė demokratija – asmens pirmenybę kultūros pasirinkime. Šaltinis: Socialtop.lt
Doktrina (lot. doctrina – mokymas, mokslas), politinė doktrina, vientisa viena iš kitos išplaukiančių ir tam tikrą hierarchiją sudarančių idėjų, tam tikrų politinių pažiūrų sistema, turinti pakankamai aiškius sudedamuosius elementus ir griežtą vidinę logiką. Doktrinose formuluojami politikos tikslai, priemonės, motyvai. Doktrinos kuriamos siekiant paveikti politiką, padėti įgyvendinti tam tikras politines idėjas. Doktrinas dažniausiai kuria ne patys politikai, o mąstytojai ir filosofai iš bendresnių pažiūrų į žmogaus prigimtį, valstybę, jos santvarką, paskirtį ir tikslus. Doktrina ne tik vertina, bet ir prognozuoja politiką, t. p. pateikia rekomendacijų, metodų, kaip pasiekti vieną ar kitą tikslą.
Doktrinos funkcijos: vertinimo (analizuojama, apibūdinama, vertinama politinė situacija), programinė (aptariami tikslai, uždaviniai), rekomendacinė patariamoji (pateikiama formos, metodai, būdai pasiekti tikslą), propagandinė auklėjamoji (formuojamos žmonių nuostatos dėl problemos svarbos, reikšmės), organizacinė mobilizuojamoji (skatinamas žmonių pasiryžimas, veiklumas, atveriamos asmens galimybės). Doktrinos klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus: istorinius, regioninius, ideologinius, veiklos sferų (kultūros, mokslo, socialinės ekonominės ir kitos doktrinos), partiškumo ir kita. Svarbiausios šiuolaikinės politinės doktrinos – liberalizmas, socializmas, konservatizmas ir, taip pat primename – socialumas. Tai pokario Vokietijoje naujo žmonių socialinio elgesio doktrinai įvardinti imtas naudoti žodis – kaip priešingybė buvusiam socializmui. Tai buvo svarbus Vokietijos prisitaikymo prie naujųjų sąlygų ir išlikimo veiksnys. Sąvoka taip pat dažnai naudojama socialinės valstybės statusui apibūdinimui (Vokietijos ir t.t.). Šaltiniai: Socialtop.lt, Vle.lt.
Socialumas (lot. socialis – visuomeninis), sąvoka, kuria apibūdinami žmogaus ir daugelio gyvūnų rūšių tarpusavio sąveikų (ryšių, santykių, įtakų) aspektai. Socialumą lemia vidinė vara būti su kitais tos pačios rūšies atstovais (kartais dar vadinama socialiniu instinktu). Gyvūnų ir žmogaus polinkis kartu su kitais gyventi skatina ir atitinkamą elgesį, vadinamą socialine elgsena, kurio pagrindinė raiškos forma yra bendravimas (keitimasis informacija). Socialumo laipsniams įvardyti vartojamos skirtingos sąvokos: eusocialumas – tikrasis socialumas, presocialumas – pradinis socialumas, semisocialumas – pusinis socialumas, kvazisocialumas – netikrasis socialumas, prosocialumas – bendras polinkis socialiniam elgesiui. Socialumas yra svarbus prisitaikymo ir išlikimo veiksnys, kartu tai ilgos gyvūnų evoliucijos rezultatas. Žinduolių santykiai labiau grįsti mokymusi. Gamtoje aptinkamas socialumas nuo visiškai neišreikšto iki stipriai organizuotos visuomenės, kurioje individas pavieniui išgyventi negali. Šaltinis: Vle.lt.
Ekonominis liberalizmas, doktrina, ginanti maksimaliai galimą rinkų ir laisvosios konkurencijos įtaką koordinuojant ekonominę veiklą. Pagal ekonominį liberalizmą, bet koks valstybės kišimasis trikdo rinkos, kaip save reguliuojančios ir koreguojančios sistemos, procesą. Valstybei turi būti paliekamos tik funkcijos, kurių negali įgyvendinti rinka , ar kurios būtinos ekonomikos subjektams ir rinkai saugiai ir efektyviai funkcionuoti. Ekonominis liberalizmas glaudžiai susijęs su liberalizmu politikoje (be politinių laisvių negali būti ekonominės laisvės)ir kitose srityse. Šaltinis: https://www.vle.lt/straipsnis/ekonominis-liberalizmas/.
Socialinis ekonomizmas, doktrina gina maksimaliai galimą socialinę atsakomybę visuomenei ir jos puoselėjamus socialinius ryšius koordinuojant socialinę ekonominę veiklą. Moralinė visuomenės sugyvenimo tvarka yra svarbiau nei ekonomika, o ekonomika taip pat yra kviečiama būti moralia. Socialinės ekonomikos sistema veikia pagal visai kitą modelį nei ekonominio liberalizmo sistema. Socialinė ekonomika turi savo solidaraus dalinimosi ekonominį modelį, yra pilnai savireguliuojanti ir koreguojanti sistema. Socialinės ekonomikos organizcijose populiariausia yra kolektyvinė kooperatinė nuosavybės forma. Siekia stiprios socialinės politikos ir kuo didesnio valstybės įsikišimo. Socialinė ekonomika glaudžiai susijusi su socialine politika (be gerovės valstybės negali būti socialinio teisingumo ir socialinės apsaugos). Šaltinis: Socialtop.lt.
Gerovės valstybė, socialinės gerovės valstybė, valstybė, kurios pagrindinė funkcija yra socialinio teisingumo įtvirtinimas, standartinių rizikų (nedarbas, profesinės ligos) mažinimas ir socialinė parama. Šaltinis: https: //www.vle.lt/straipsnis/geroves-valstybe/
Rinka, liberalioje ekonomikoje, tai yra prekių ir paslaugų mainų tarp savo norių juose dalyvaujančių pardavėjų ir pirkėjų, šiais mainais pagrįstų ekonominių santykių visuma, socialinėje ekonomikoje, tai yra socialinės atsakomybės visuomenei rinka tarp savo noru joje dalyvaujančių pirkėjų ir pardavėjų, vykstant prekių ir paslaugų mainams. Rinkos ekonomikoje rinka yra pagrindinis ekonominės veiklos organizavimo būdas. Rinkos santykiai pagrįsti ekonomine laisve (pardavėjai ir pirkėjai yra nepriklausomi vieni nuo kitų, patys sprendžia, kokias prekes ar paslaugas, kokį jų kiekį parduoti ar pirkti, kokius prekybos partnerius rinktis, kaip nustatyti kainas ir naudoti ekonominius ištekliu, atsižvelgia tik į pasiūlos ir paklausos sąveiką), darbo pasidalijimu ir konkurencija, kuri atskleidžia gamintojų veiklos naudingumą visuomenei, jų gamybos sąnaudų veiksmingumą, skatina technologinę ir gamybos organizavimo pažangą, prekių ir paslaugų kokybės gerinimą. Rinka yra tarpinė grandis, kuri susieja gamybą ir vartojimą, suderina gamintojų ir vartotojų interesus. Šaltinis: Vle.lt
Socialinėje ekonomikoje rinka, tai prekių, paslaugų ir socialinės atsakomybė rinka, kuri yra labiau suasmeninta ir konkreti, o mainai abipusiai, socialinės atsakomybės visuomenei rinka veikia asmeninių reitingų principu ir daugiau per paklausą. Šaltinis: Socialtop.lt.
Rinkos kaina, prekės ar paslaugos kaina, kuri susiformuoja rinkoje laisvos konkurencijos sąlygomis. Jei laisvos, tai konkuruokite dėl prkėjų – kame reikalas?
Rinkos kainos dydį lemia paklausos ir pasiūlos sąveika, rinkos kaina skiriasi nuo kainų, kurias veikia išoriniai veiksniai, pavyzdžiui, valstybės reguliuojamosios kainos (kainų reguliavimas) ar nekonkurencinės kainos, dėl kurios pirkėjas ir pardavėjas, turintys bendrų ekonominių interesų, susitaria neatsižvelgdami į padėtį rinkoje.
Vartojimas, galutinis prekės ar paslaugos naudojimas einamiesiems žmonių poreikius tenkinti. Kuo stipresnė ekonomika, tuo aukštesnis vartojimo lygis, bet nuolat didėjantis vartojimas Vakarų šalyse (vartotojiška visuomenė) turi ir neigiamų padarinių, ypač ekologijai, visuomenės sveikatai, kultūrai. Šaltinis: https://www.vle.lt/straipsnis/vartojimas/
Vartojimas socialinėje ekonomikoje, skiriamas nuo vartotojiškumo. Tai vartojimas dėl vartojimo. Tačiau didžiausias ekonomikos augimas pasiekiamas ne gausinant prekes ir daugiau vartojant, bet įgyvendinant naujas idėjas ir gaminant naujus produktus. Privatus verslas vartojimo intensyvinimą pateikia kaip vaistą nuo ekonominių ligų, socialinėje ekonomikoje svarbu ne tik kiekybė, bet ir kokybė. Kiekybės prasme žmogaus vartojimas yra ribotas, tas ribas galima kažkiek didinti, bet jų panaikinti neįmanoma. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į socialinę ekonomiką ir žvelgti labiau į kokybinį lygmenį bei jį tobulinti. Šaltinis: Socialtop.lt.
Vartotojiška visuomenė, visuomenė, kuriai būdinga vartotojiška vertybinė orientacija (vartotojiškumas), vis didesnis materialinių gėrybių ir paslaugų vartojimas. Prekių gausėjimas ir perkamoji galia laikoma žmogaus gyvenimo gerovės ir visuomeninės pažangos svarbiausiais rodikliais. Vartotojiškos visuomenės kritikai (pavyzdžiui, antimodernistai, įvairūs dvasiniai lyderiai, gamtosaugos, kovos su skurdu aktyvistai, antiglobalistai) teigia, kad žmonės perka daug jiems visai nereikalingų daiktų prisidėdami prie socialinės atskirties didinimo, gamtos niokojimo, žmonių išnaudojimo, korporacijų klestėjimo. Dažnai pabrėžiamas didesnio vartojimo neigiamas socialinis poveikis: žmonės tampa vis labiau individualistai ir konkuruoja siekdami materialinės gerovės, dažnai pamina bendruomeniškumą, dvasingumą, draugiškumą. Jie kitus vertina ne pagal asmenines savybes, o pagal tai, ką žmonės gali įsigyti. Šaltinis: Vle.lt
Socialinė atsakomybė, visuomeninė atsakomybė, asmenybės ir visuomenės, jos įvairių institucijų sąmoningai formuojamų santykių forma – pasirengimas atsakyti už savo poelgius ir veiksmus, gebėjimas atlikti pareigas ir taikyti socialines sankcijas esant tam tikroms teisumo ar kaltumo sąlygoms. Socialiai atsakingi žmonės ir įvairios organizacijos elgiasi etiškai, kelia socialinės, kultūrinės, ekonominės, aplinkos apsaugos ir kitus klausimus. Socialinė atsakomybė padeda pavieniams asmenims, organizacijoms, valdžios institucijoms siekti veiksmingos verslo plėtros, visuomenės raidos. Organizacijos socialinė atsakomybė yra suvokta atsakomybė už jos sprendimų ir veiklos poveikį aplinkai ir visuomenei. Priimdama sprendimus ir vykdydama veiklą socialiai atsakinga organizacija atsižvelgia į suinteresuotų šalių lūkesčius, laikosi teisės aktų ir tarptautinių normų, prisideda prie darnios plėtros ir visuomenės gerovės kėlimo. Galima skirti socialinės atsakomybės pagrindines sritis: žmogaus teisės, darbdavystės (darbdavys) praktika, aplinkosauga, etiškas verslas, santykis su vartotojais, bendruomenės įtraukimas į valstybės reikalus, skaidrumas, personalo ugdymas. Šaltinis: vle.lt.
Kolektyvinė nuosavybė, nuosavybės forma, kai visi tam tikros bendrijos nariai turi teisę valdyti ir naudoti bendrijai priklausantį turtą ir gauti iš jo naudos. Kolektyvinės nuosavybės formos yra kooperatinė, akcinė nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Kooperatinei formai būdinga vienodi narių įnašai ir bendras (kolektyvinis) valdymas (sprendimų priėmimas pagal taisyklę: vienas žmogus – vienas balsas), akcinei – skirtingas akcijų skaičius ir sprendimų priėmimas pagal turimą akcijų skaičių, valstybinei – vienodi narių įnašai ir valdymas per įgaliotuosius atstovus. Šaltinis: Vle.lt.
Socialiniai ryšiai, žmonių tarpusavio priklausomybė, atsirandanti dėl įsisąmonintų ar neįsisąmonintų, neišvengiamų ar atsitiktinių, organizuotų ar savaime atsirandančių socialinių santykių ir socialinės sąveikos. Apima mainus, bendradarbiavimą, lojalumą, draugystę, priešiškumą, konfliktus ir kita. Socialiniai ryšiai nereiškia dalyvių (socialinių veikėjų) tarpusavio supratimo ar vienodo požiūrio į tam tikras situacijas, tai yra jie nebūtinai turi būti nekonfliktiniai ar simetriški. Vienašaliai, arba asimetriški, ryšiai yra socialiniai, jei yra orientuoti į kitus žmones. Pagal socialinių ryšių susidarymo pobūdį skiriami atsiradę spontaniškai ir sukurti tarpusavio susitarimu, pagal pagrindą – bendruomeniniai (dalyvių veiksmai grindžiami subjektyviu įsitikinimu, kad jie priklauso tam tikrai visuomenės daliai) ir asociaciniai (dalyvių veiksmai grindžiami racionaliais interesais), pagal tvarumą – pastovūs (dalyvių lūkesčius dėl jų partnerių elgsenos lemia galiojančios teisinės ar socialinės normos) ir kintantys (socialiniu solidarumu grįsti ryšiai virsta interesų konfliktu), pagal trukmę – trumpalaikiai (arba vienkartiniai) ir ilgalaikiai (kartojasi tam tikra elgsena), pagal atvirumą – atvirieji (kiekvienas norintis gali prisijungti ir dalyvauti) ir uždarieji (tam tikrų asmenų dalyvavimas draudžiamas, ribojamas arba leidžiamas tik įvykdžius tam tikras sąlygas). Socialinė ekonomika visame pasaulyje veikia socialinių ryšių pagrindu. Pagal socialinių ryšių svarbą yra skiriami mikro socialiniai ryšiai (SE organizacijų) ir makro socialiniai ryšiai (socialinės ekonomikos apskritasis stalas). Socialinės ekonomikos apskritojo stalo tikslas – regionų problemų sprendimas, kurių negali išspręsti nei valstybė, nei verslas paėmus atskirai. Šaltiniai: Vle.lt, Socialtop.lt.
Socialiniai tinklai, tinklai, iš pavienių individų, jų grupių, organizacijų sudarytos socialinių ryšių sistemos. Socialinių tinklų nariai glaudžiai tarpusavyje susiję tarpasmeniniais ryšiais (pvz., giminystė, draugystė, seksualiniai ryšiai, simpatija ar antipatija) ir ekonominiais, politiniais, socialiniais santykiais. Dažniausiai skiriami socialinių tinklų 2 tipai: grįsti stipriais ir silpnais ryšiais. Stipriais ryšiais grįsti socialiniai tinklai yra homogeniški, jiems būdinga didelis tarpusavio pasitikėjimas, neformalumas, tiesioginis ryšys, parama. Silpnais ryšiais grįsti socialiniai tinklai yra heterogeniški, lankstūs, įtraukia daug įvairių dalyvių, tokie socialiniai tinklai itin naudingi informacijai gauti ir skleisti (pvz., atliktas tyrimas apie silpnų ryšių reikšmę asmenims ieškant darbo). Socialinai tinklai gali veikti kaip liberalios rinkos finansuojamos per reklamą ar dalinius mokėjimus pagrindu, taip ir socialios rinkos finansuojamos per solidarų dalinimąsi pagrindu. Šaltinis: Vle.lt.
Modelis (pranc. modèle < it. modello < lot. modus – matas, apimtis, dydis, kiekis, būdas), objekto (struktūros, reiškinio ar koncepcijos) supaprastintas atvaizdas, naudojamas kaip objekto (originalo) pakaitas. Du objektai (objektų sistemos) yra vienas kito modeliai, jei tam tikras supaprastintas vieno objekto atvaizdas ir tam tikras supaprastintas kito objekto atvaizdas yra tapačios struktūros ar funkcijų. Konkrečiu atveju vienas iš 2 objektų, kuriuos sieja toks ryšys, laikomas originalu, kitas – jo modeliu. Du to paties objekto modeliai gali iš esmės skirtis. Modelis yra įrankis užduočiai vykdyti ar uždaviniui spręsti. (Vle.lt) Modelis – įvairiose disciplinose, tai realaus reiškinio, proceso, struktūros, sistemos abstrakcija. Modelyje paliekamos tik tos savybes, kurios svarbios sprendžiamai problemai. Modelis gali būti tiek fizinis, tiek virtualus. Modeliui kurti gali būti naudojami modeliavimo įrankiai. Modelis visada kuriamas tam tikru tikslu.Kadangi modelis kuriamas modeliavimo kalba, tai jos specifikacija vadinama metamodeliu. Šaltinis: https://lt.wikipedia.org/wiki/Modelis. Vle.lt
Kolegialumas, valdymo ar kitos veiklos principas, kai sprendimus priima asmenų grupė (kolegiali institucija) arba vienas asmuo, patariamas asmenų grupės (kolegija). Dažniausiai taikomas viešajame administravime ir teismų veikloje. Pagal tai, kas priima sprendimus, kolegialumas būna sprendžiamasis (pvz., Lietuvos Vyriausybė valstybės valdymo klausimus sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus visų jos narių balsų dauguma) arba patariamasis (pvz., kolegijos direktoriaus vadovaujamas direktoratas). Kolegialumo principas pašalina galimybę savavaliauti, priimti vienašališkus sprendimus, padeda spręsti objektyviai ir teisingai. Derinamas su vienvaldiškumo ir asmeninės atsakomybės principu kolegialumas padeda pasitelkti daugelio asmenų žinias ir patirtį, leidžia išvengti subjektyvizmo ir nuasmeninimo. Šaltinis: Vle.lt.
Socialinis– (lot. socialis – visuomeninis; sk. socijâlinis) – susijęs su visuomeniniu gyvenimu, visuomeninis. Šaltinis: https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Socialinis