Tokios organizacijos PVO gali būti:

• socialiniai partneriai (profesinės sąjungos ir darbdavių grupės);

• nevyriausybinės organizacijos (pvz., besirūpinančios aplinkos ir vartotojų apsauga);

• visuomeninės organizacijos (pvz., jaunimo ir šeimos grupės).

Socialinės ekonomikos veiklos subjektai – kooperatyvai, savitarpio paramos organizacijos (savidraudos bendrijos, kredito unijos), asociacijos ir fondai, socialinės įmonės. Vienintelis socialinės ekonomikos subjektas – asociacijos, pagal savo veiklos principus gali būti priskiriamas arba PVO sektoriui, arba socialinei ekonomikai.

Trečiasis pilietinės visuomenės sektorius – visų ekonomikos sektorių susikirtimo vieta. PVO sektorius tapo vieta, kurioje susitinka įvairios koncepcijos, visų pirma „ne pelno sektoriaus“ ir „socialinės ekonomikos“, kurios, nors ir apibūdina plačiai sutampančias sritis, visiškai tiksliai nesutampa. Be to, šių koncepcijų pagrindu sukurti teoriniai principai šiuolaikinėje ekonomikoje PVO sektorius suteikia skirtingas funkcijas. Ne pelno organizacijų principas. Pagrindinis PVO sektorius skirtas teorinis principas (be SE principo) yra kilęs iš anglų kalbos: pirmoji literatūra ne pelno sektoriaus arba ne pelno organizacijų (NPO) klausimais pasirodė prieš 30 metų Jungtinėse Amerikos Valstijose. Iš esmės šis principas apima tik privačias
organizacijas, kurių įstatuose numatyti straipsniai, draudžiantys skirstyti perteklines lėšas organizacijų steigėjams, valdymo organo nariams arba dalininkams.

Šioms organizacijoms būdinga tai, kad jos yra:
a) organizacijos, t. y. jos pasižymi institucine struktūra ir dalyvavimu. Jos paprastai būna juridiniai asmenys;
b) privačios, t. y. instituciniu požiūriu atskirtos nuo vyriausybės, nors gali gauti valstybinį finansavimą ir jų valdymo organuose gali būti valstybės pareigūnų;
c) turinčios savivaldą, t. y. galinčios kontroliuoti savo pačių veiklą ir laisvai rinkti ir atleisti savo valdymo organus;
d) pelno neskirstančios, t. y. ne pelno organizacijos gali gauti pelną, tačiau jis turi būti investuojamas į pagrindinę organizacijos veiklą, o ne paskirstomas organizacijos savininkams, steigėjams arba valdymo organams;
e) savanoriškos, t. y. pirma, narystė nėra privaloma arba teisiškai nustatoma, antra, turi būti savanorių, dalyvaujančių jų veikloje arba valdymo srityje.

Solidarios ekonomikos principas. Šis principas, susiformavęs Prancūzijoje ir kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse paskutinįjį 20-ojo amžiaus ketvirtį, yra gerokai susijęs su dideliu PVO sektoriaus augimu, kurį lėmė nauji daugybės žmonių grupių, kurioms gresia socialinė atskirtis, socialiniai poreikiai. Solidarios ekonomikos sąvoka susijusi su trimis ramsčiais: rinka, valstybe ir abipusiškumu. Pastarasis siejamas su nepiniginiais mainais pirminio bendravimo srityje, kuri visų pirma siejama su naryste asociacijose. Solidarios ekonomikos principas – tai bandymas sujungti tris sistemos ramsčius, kad joje sukurta konkreti praktika suformuotų mišrias organizacijas, apimančias rinkos, ne rinkos ir ne pinigų ekonomiką, o jų išteklių kilmė taip pat būtų pliuralistinė: rinkos (prekių ir paslaugų pardavimas), ne rinkos (vyriausybės subsidijos ir paaukotos lėšos) ir ne pinigų (savanoriai). Solidarios ekonomikos principas teikia svarbius suderinimo su SE principu elementus, todėl sąvoka socialinė ir solidarumo ekonomika taip pat vartojama. Praktiniais sumetimais visos organizacijos, priklausančios solidarios ekonomikos sričiai, neginčytinai laikomos priklausančiomis ir SE sričiai. Kadangi SE principo ir NPO principo panašumai ir skirtumai yra labai svarbūs, jie nagrinėjami toliau šiame pranešime.

Socialinės ekonomikos koncepcijos ir ne pelno organizacijų principo pana-
šumai ir skirtumai

Kalbant apie SE ir NPO principų panašumus, keturi iš penkių NPO principo įvestų kriterijų trečiojo PVO sektoriaus sričiai apibrėžti yra privalomi ir SE principo atveju: privačios, oficialios organizacijos, kurioms būdinga sprendimų autonomija (savivalda) ir laisva narystė (savanoriškas dalyvavimas). Tačiau yra trys trečiojo PVO sektorius apibrėžimo kriterijai, kuriais NPO ir SE principai aiškiai skiriasi:
a) ne pelno kriterijus
Pagal NPO principą visos organizacijos, kokiu nors būdu paskirstančios pelną jas įsteigusiems, valdantiems arba finansuojantiems asmenims arba organizacijoms, neįtraukiamos į trečiąjį PVO sektorių. Kitaip tariant, trečiojo PVO sektoriaus organizacijos privalo griežtai taikyti paskirstymo apribojimą. NPO principas reikalauja ne tik neskirstyti pelno, bet ir numato, kad trečiojo PVO sektoriaus organizacijos nesiektų pelno, kitaip tariant, jos negali būti kuriamos visų pirma pelnui arba finansinėms pajamoms gauti. Pagal SE principą ne pelno kriterijus šia prasme nėra esminis reikalavimas trečiojo PVO sektoriaus organizacijoms. Taigi, remiantis SE principu manoma, kad daugelis ne pelno kriterijų taikančių organizacijų griežtai priklauso trečiajam į PVO sektoriui: plačiam asociacijų, fondų, socialinių įmonių ir kitų ne pelno organizacijų, tarnaujančių žmonėms ir šeimoms, tenkinančių NPO ne pelno kriterijų ir visus SE organizacijų kriterijus, sektoriui. Tačiau kadangi kooperatyvai ir savidraudos draugijos sudaro SE branduolį, pagal NPO principą jos neįtraukiamos į trečiąjį PVO sektorių, nes dauguma jų dalį perteklinių lėšų paskirsto savo nariams.
b) demokratijos kriterijus
Antrasis skirtumas tarp NPO ir SE principų – demokratijos kriterijaus taikymas. NPO principo reikalavimai, pagal kuriuos bet kuri organizacija gali būti priskiriama trečiajam PVO sektoriui, neapima SE sąvokai būdingo elemento – demokratinės organizacijos. Taigi pagal NPO principą trečiąjį PVO sektorių apima daug ir labai svarbių ne pelno organizacijų, kurios neatitinka demokratijos kriterijaus, ir todėl pagal SE principą į trečiąjį PVO sektorių neįtraukiamos. Iš tiesų daug ne pelno institucijų ne finansinių korporacijų ir finansinių korporacijų sektoriuose, parduodančių savo paslaugas rinkos kainomis, neatitinka demokratinės organizacijos principo. Toms ne pelno organizacijoms, kurios ne pagal SE, o pagal NPO principą priskiriamos trečiajam PVO sektoriui, priklauso tam tikros ligoninės, universitetai, mokyklos, kultūros ir meno organizacijos, kitos institucijos, kurios netenkina demokratijos kriterijaus ir savo paslaugas parduoda rinkoje, tačiau tenkina pagal NPO principą nustatytus reikalavimus. Pagal SE principą visi nedemokratiškai veikiantys ne pelno subjektai nėra priskiriami trečiajam PVO sektoriui, nors pripažįstama, kad savanoriškos ne pelno organizacijos, nemokamai teikiančios ne rinkos paslaugas asmenims arba šeimoms arba teikiančios tas paslaugas ekonomiškai nereikšmingomis kainomis, gali būti priskiriamos SE. Šios ne pelno institucijos pateisina savo socialinį naudingumą nemokamai teikdamos valstybės remiamas prekes arba paslaugas asmenims arba šeimoms.
c) tarnavimo žmonėms kriterijus
Pagaliau trečiasis skirtumas yra susijęs su tiksliniais trečiojo PVO sektoriaus organizacijų teikiamų paslaugų gavėjais, nes jų taikymo sritis ir prioritetai skiriasi NPO ir SE principų atveju. Pagal SE principą pagrindinis visų organizacijų tikslas – tarnauti žmonėms arba kitoms SE organizacijoms. Pirmosios pakopos organizacijose didžioji dalis jų veiklos naudos gavėjų – asmenys, namų ūkiai arba šeimos, kurie šia teikiama nauda naudojasi kaip vartotojai, individualūs verslininkai arba gamintojai. Daugelis šių organizacijų nariais priima tik individualius asmenis. Atskirais atvejais jos gali leisti bet kurio tipo juridiniams asmenims tapti nariais, tačiau visais atvejais SE dėmesio centre – žmogus, dėl kurio jos egzistuoja ir kuriam skirta jų veikla. Kita vertus, NPO principas nenumato kriterijaus, kuris nustatytų, kad tarnavimas žmonėms – prioritetinis tikslas. Ne pelno organizacijos gali būti steigiamos paslaugoms teikti tiek asmenims, tiek šias organizacijas kontroliuojančioms ar finansuojančioms bendrovėms. Gali būti net pirmosios pakopos ne pelno organizacijų, kurias sudaro vien tik kapitalu paremtos įmonės – tiek finansinės, tiek nefinansinės. Dėl šios priežasties NPO principo analizuojama sritis apibrėžiama labai nevientisai. NPO ir SE principų panašumai ir skirtumai, egzistuojanti bendra erdvė, kurią sudaro abiem principams priskiriamos organizacijos, įgalina tinkamai įvertinti svarbius koncepcinius ir metodinius skirtumus, kurie neleidžia, kad trečiajame PVO sektoriuje būtų konfigūruojama tiesiog sudedant pagal abu principus nagrinėtų organizacijų grupes. Kalbant apie dviejų minėtų principų skirtumus funkcijų, kurias trečiasis PVO sektorius gali vykdyti išsivysčiusioje ekonomikoje, požiūriu, NPO principo atveju trečiojo PVO sektoriaus vieta yra tarp valstybės ir rinkos, o jo esmę sudarančio branduolio (trečiasis socialinis sektorius) paskirtis – tenkinti žymią dalį socialinių poreikių, kurių netenkina nei rinka (dėl mokios paklausos su perkamąja galia trūkumo), nei viešasis sektorius (nes valstybinis finansavimas nepajėgus to padaryti), ir todėl ypač svarbią reikšmę įgyja trečiojo tipo ištekliai ir motyvai. Anglosaksų koncepcijos pagrindą sudaro savanoriai ir labdara (Didžiojoje Britanijoje) ir fondai ( Jungtinėse Amerikos Valstijose), joje pabrėžiamos filantropijos vertybės ir ne pelno kriterijus.