Socialinė ekonomika

Socialinės inovacijos

Visi žinome apie technologines inovacijas versle. Ekonomine prasme jos atliepia pasiūlą. Privalome taip pat kartu panagrinėti ir socialinės inovacijos, kas labiau atliepia paklausą (gyventojų ir darbuotojų gerovę, gyventojų skaičių ir migraciją, taupymą ir vartotojų platformas, socialinius santykius ir naujus šių santykių solidaraus dalinimosi modelius ir kt.). Tecnologinė pažanga, galima sakyti, negalima be socialinės pažangos ir atvirkščiai.

Ilgalaikį ekonomikos augimą lemia:

  • kapitalo pritraukimas į šalį (fizinis kapitalas ir žmogiškais kapitalas);
  • gyventojų skaičiaus pokyčiai (glaudžiai susijęs su darbo jėgos augimu, užtikrina tvarų ekonomikos ir kapitalo augimą ilguoju laikotarpiu.);
  • technologinė pažanga („Europa 2020“ strategija investicijų į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP) srityje numato bendrą vidurkį – 3 proc. ES BVP.)

Perspektyvi trijų ekonomikų struktūrų pertvarkymo kryptis yra moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra (MTEP). Diegiant inovatyvias technologijas versle  liberalioje ekonomikoje dažnu atveju yra susiduriama su darbuotojų baime prarasti  darbo vietas, socialinėje ekonomikoje yra susiduriama su baime prarasti masto ekonomiją veikiant labiau kokybiškai. Kokybės ekonomija: didina medžiagų, žaliavų ir energetinių išteklių panaudojimo kokybinį efektyvumą, mažina produkcijos mastą ir užtikrina geresnę aplinkos apsaugą. 

Remiantis Frascati vadovu (OECD, 2015), moksliniai tyrimai ir eksperimentinė plėtra – tai kūrybiškas ir sistemingas darbas, atliekamas siekiant plėsti turimas žinias, įskaitant žinias apie žmoniją, kultūrą ir visuomenę, ir rasti naujų tokių žinių pritaikymo būdų. MTEP sąvoka apima tris veiklos rūšis:

  • Fundamentinius tyrimus – eksperimentiniai ir teoriniai darbai, skirti naujoms žinioms gauti, neturint konkretaus tikslo juos panaudoti ar pritaikyti.
  • Taikomuosius tyrimus – darbai, susiję su naujų žinių, reikalingų praktiniam naudojimui, įgijimu.
  • Eksperimentinę plėtrą – sistemingas darbas, pagrįstas turimomis žiniomis ir praktine patirtimi, skirtas naujiems produktams ar procesams kurti ar esamiems produktams ar procesams tobulinti (OECD, 2015).  

Remiantis Oslo inovacijų vadovu (2005) didelę įtaką turėjusio J. Schumpeter požiūriu, inovacijos gali būti skirstomos:
1) naujo produkto įvedimas;
2) naujų gamybos metodų įdiegimas;
3) naujų rinkų atvėrimas;
4) naujų žaliavų ir kitų įeities komponentų tiekimo šaltinių vystymas;
5) naujos rinkos struktūros pramonėje sukūrimas.

Naujoji socialinės ekonomikos (SE) rinka pagal šį skirstymą labiausiai yra priskirtina „naujosios rinkos atvėrimo“ inovacijai.

Inovacijų koncepcija pagal Oslo vadovą (2005) apibūdinama pokyčiais remiantis šiais bruožais:

  • Inovacijos asocijuojasi su neapibrėžtumu iki inovacijos veiklų rezultato. Iš anksto nėra žinoma ar inovacija sėkmingai bus įgyvendinta ir bus paklausi rinkoje, kiek laiko, žmogiškų ir kitų išteklių pareikalaus. (papildyti visus žemiau pagal SE)
  • Inovacijos apima investicijas. Su Inovacijomis susijusios su investicijomis gali apimti kaip materialiojo, taip ir nematerialiojo turto įgijimą bei investicijas į socialinį kapitalą.
  • Inovacijos yra persidavimo objektas. Kūrybiškos inovacijos nauda pagrinde nėra gaunama tik ją sukūrusios įmonės. Organizacijos gali gauti naudą iš žinių perdavimo ar iš originalios inovacijos naudojimo. Inovacijos imitavimo kaštai yra mažesni nei vystymo kaštai.
  • Inovacijos apima naujų žinių panaudojimą ar naują jų panaudojimą ar kombinaciją jau esančių žinių. Naujos žinios taip pat gali būti generuojamos inovatyvios įmonės  jos inovatyvių veiklų srityje ar įgytos išorėje. Naujų žinių naudojimas ar derinimas su turimomis žiniomis reikalauja inovatyvių pastangų, kurios gali skirtis nuo standartinių rutinų.
  • Inovacijos tikslas yra nuo įmonės veiklos gerinimo iki konkurencinio pranašumo įgijimo (ar paprasčiausio konkurencingumo išlaikymo) padidinant paklausą…., siūlant naujus produktus ar atveriant naujas rinkas ar vartotojų grupes, ar sumažinant įmonės kaštus, ar gerinant įmonių gebėjimą inovuoti (pvz., didinant gebėjimus vystyti naujus produktus ar procesus ar įgyti ir kurti naujas žinias).

Egzistuoja begalė inovacijų apibrėžimų, jų grupavimo būdų pagal įvairius požiūrius bei požymius. Remiantis Frascati vadovu (2015), veikla priskiriama prie MTEP veiklų, jei ji tenkina penkis pagrindinius kriterijus:

  • Naujumo
  • Kūrybiškumo
  • Neapibrėžtumo
  • Sistemiškumo
  • Galimybės perduoti ir/ arba būti atkurtai

Veikla bent jau iš esmės turi atitikti visus penkis kriterijus, nepriklausomai nuo to, ar ji tęstinė, ar vienkartinė.

Tam, kad inovacija turėtų didelį poveikį tiek atskirų šalių ekonomikoms, tiek pasauliniu lygiu, yra atsižvelgiama ir į inovacijų difuziją, kuri yra inovacijų sklaidos kelias per rinkos ir ne rinkos kanalus, nuo jų pirmojo įvedimo iki skirtingų vartotojų, šalių, regionų, sektorių, rinkų ir įmonių.  Be difuzijos, inovacija neturi didelio ekonominio poveikio. Minimalus reikalavimas tam, kad tobulinami produktai ar funkcionalumas būtų laikomi inovacija, tai turėtų būti nauja ar itin patobulinta pirmiausia pačiai įmonei. Kiti inovacijos naujumo reikalavimai yra nauja rinkai ir nauja pasaulio lygiu. Taigi inovacijos privalo turėti naujumo laipsnį ir inovacijų naujumo koncepcijos yra:

  • Nauja įmonei;
  • Nauja rinkai;
  • Nauja pasauliui.

Inovacijos yra naujos rinkai, kai įmonė pirmą kartą įveda inovaciją į jos rinką. Inovacija nauja pasauliui, kai įmonė pirma pristato visoms rinkoms ir ūkio šakoms vietiniu ir tarptautiniu mastu. Nauja pasauliui reiškia kokybiškai didesnį naujumo lygį negu nauja rinkoje.

Nagrinėjant inovacijas per laiko prizmę, jos gali būti skirstomos į tris rūšis:

  • Sėkmingos: pasiektas rezultatas – įdiegta inovacija (nebūtinai per komercinę sėkmę);
  • Įgyvendinimo fazėje: yra pažanga diegiant inovaciją, bet dar nepasiektas galutini rezultatas;
  • Atmestos: atsisakyta inovatyvios idėjos įgyvendinimo.

Naujoji Lietuvos SE rinka – tai yra radikalioji inovacija (angl. radical), kuri sukuria visiškai naują veikimo funkcijų rinkinį; žinomų rinkos funkcijų patobulinimai sudaro dešimtis kartų; veikia ženklų rinkos kaštų sumažėjimą (30 proc. ir daugiau). Per praėjusius dešimtmečius būtent radikalios inovacijos  lėmė didžiausią pažangą daugelyje verslo, viešojo sektoriaus sričių. Radikalios inovacijos apima aukštesnio lygio inovacijas, kurios skirtos naujoms pramonės šakoms, produktams ar rinkoms sukurti. Tame skaičiuje įeina ir naujoji SE rinka, kuri padaro esamas technologijas pasenusias ir daro įtaką ištisų pramonės šakų ir rinkų atsiradimui, transformacijai ir išnykimui. Radikali inovacija yra inovacija tiek naujų technologijų, tiek naujų rinkų atžvilgiu.

Prekes ir paslaugas socialinėje ekonomikoje palaipsniui išstumia idėjos, socialinės inovacijos, socialinės technologijos (vartotojų platformos ir kt.) ir sisteminiai sprendimai. Socialinių idėjų ir gautų rezultatų kaštai nepalyginami. Socialinėje ekonomikoje kartu paėmus, švietimas, žinios, mokslas, socialinės inovacijos ir technologijos neša dešimteriopą naudą. Todėl atėjo laikas bendrąją ekonomiką papildyti inovatyvia socialinės ekonomikos rinka. Reikalingas kūrybos būdų metodų dėstymas Lietuvoje.

Socialinės ekonomikos (SE) potencialas gimsta iš įvairovės:
– Inovacinė veikla kuriama sistemiškai, o ne chaotiškais atsitiktiniais pagrindais;
– Kūrybinio mąstymo ir inovacijų kūrimo principų elementoriai;
– Taisyklės kas tai yra tikrasis SE inovacinis projektas.

Socialinės inovacijos (toliau – SI) – tai naujos idėjos (novatoriški metodai ir modeliai, socialiniai produktai ir paslaugos), padedančios patenkinti socialinius poreikius, kurti socialinius ryšius ir prisidėti prie bendradarbiavimo stiprinimo tarp įvairių visuomenės grupių. SI kyla iš rinkos nesugebėjimo atliepti konkrečių visuomenės poreikių, todėl pati pilietinė visuomenė imasi jų įgyvendinimo. Socialinių inovacijų siūlomos priemonės remiasi socialiniais santykiais ir naujais šių santykių modeliais, tenkinančiais įvairius socialinius poreikius bei sprendžiančiais socialines ir ekonomines problemas.

Socialinių inovacijų požymiai yra šie:
1) veikimas atviras – dalijamasi turimomis žiniomis;
2) tarpsektorinis ir integruotas požiūris į problemos sprendimą;
3) dalyvaujantys ir įgalinti piliečiai/vartotojai;
4) atliepia paklausą;
5) individualaus atvejo svarba – sprendimai pritaikyti vietos aplinkybėms, individo poreikiams.

EK Socialinių inovacijų gairės:
https://ec.europa.eu/eip/ageing/library/guide-social-
innovation_en

Antras šaltinis: Inovacijų vadyba, Rūta Banelienė ir kt,
VGTU, Vilnius, 2022.